„Šiek tiek“ norint aprašyti, kaip indai dirba, reiškia „Nieko“. Jie SKIRIASI nuo europiečių. Ir dar kiekvienas iš jų turi savo keistenybių: vienas nieko neveikia, bet visada skundžiasi, kad turi per daug darbo, ir visada yra pavargęs, kitas nuolat laido juokelius ir pan.
Pirmosiom dienom darbe jaučiausi kaip indiškoj gatvėj. Visiškai nėra taisyklių, nesuprasi kas kur bėga ir kodėl, nuolat kas nors atsitrenkia į ką nors, bet niekaip nesusišneka. Ir vis baisu, kad tuoj būsi partrenktas šitoj maišalynėj. Aišku, kiekviena įmonė yra skirtinga, bet kaip supratau, yra bruožų, kurie kartojasi kiekvienoje. Galėčiau prirašyti apie lyčių skirtumus, bet dabar apsieisiu be to. Tai vat, šiek tiek samprotavimų (tikiuosi jie nors kiek atspindi tikrovę :D, nors ką čia gali sakyti) po mėnesio darbo Indijoje.
Jie dirba šiandienai. Jei ir turi planą rytojui, kitą dieną jis bus arba apverstas aukštyn kojom, arba nebeliks net jo pėdsakų. Todėl jie neplanuoja per daug. N milijonų šalyje daug kas priklauso nuo žmonių, o kai viskas paremta žmogumi, niekada nežinai kas gali jam nutikti ateinančią dieną. Be to, indai gyvena šia diena ir jie neturi vidinio stūmoklio žiūrėti į ateitį. Kad turėsi susitikimą gali sužinoti 5 minutės prieš jo pradžią, o nuvykti iki susitikimo vietos reikia mažiausiai 15 min.
Jie nuolat pučia burbulus. Tavo klientas vertas 300 000 rupijų, ne jis vertas – 3 000 000. Tu kažkada dirbai reklamos agentūroj, ne – tu vadovavai Pirmai Tarptautinei Reklamos Agentūrai Indijoje. Reikia surinkti duomenis – tai vadinasi analize. Įmonė turi 15 analitikų, bet juk kiekvienas iš jų dirba už penkis, reiškia čia dirba 75 analitikai. Kažkada turėjot klientą ne iš Indijos, reiškia jūs esat tarptautinė kompanija. Reikia atlikti smulkų darbelį, bet taigi tai metų projektas!
Jie visi yra vadovai. Kadangi daugelis indų, kurie dirba ofisuose ir kurie patys nėra tarnai, turi tarnus namie, jie įpratę vadovauti. Kadangi daugelis iš jų yra įsakytojai iš prigimties, jiems sunku suprasti, kad jie ko nors nežino, ir dar sunkiau jiems yra paklausti. Jie įpratę įsakyti, o ne prašyti. Suvaldyti minias tarnų, patarnautojų, eilinių darbuotojų, vadybininkų nėra lengva. Jie nėra orientuoti į žmogų, nes žmonių čia yra per daug ir jie gali būti lengvai pakeisti kitais. Vis dėlto, tai šiek tiek keičiasi ir šiandienos „Times of India“ aptikau straipsnį koks svarbus kompanijoje yra žmogus.
Vis dėlto.. žmonių čia yra per daug. Parduotuvėj, kurioj tikrai užtektų vieno pardavėjo, stovi mažiausiai keturi, vienas paima pinigus, antras suveda duomenis į kasos aparatą, trečias sudeda prekes į maišelį, o ketvirtas stovi šiaip sau. Galbūt jis moka angliškai pasakyti „labas“? Kompanijoj, kurioj dirba penki žmonės, gali būti trys tarnai ir tai nieko nestebina.
Bet kad ir iš kurios pusės žiūrėtum, be pačių indų pagalbos būtų sunku suvaldyti šitą indišką maišalynę. Jie auga visiškai kitokiomis sąlygomis su savo pasaulėžiūra. Vieni yra įpratę įsakyti, kiti paklusti. Ir visi tuo patenkinti. Bet su laiku pradedi perprasti kas yra kaip ir kodėl yra taip, o ne kitaip. Jie turi kažkokią savo vidinę sistemą ir jų ekonomika yra viena didžiausių bei ..ups.. greičiausiai augančių pasaulyje. tiesa juk
