Kiekvieną dieną nauji veidai, ir vėl pamiršau vardus. Holland or Poland? Prašau, priminti. Dešimtis kartų į prancūziškus pasisveikinimus, atsakai: -I don‘t speak French.

-Really?

Ir vis girdi: -Where are you from?

-Lithuania

-Oh

Ir prapleti šimtų žmonių geografinį akiratį :D didžiuojuos!

Milijonai žmonių vienam mieste spaudžiasi gatvėmis. Per pietus vaikštai centriniam CP ir tave jau pažįsta vietos batų blizgintojai, nors nei karto nesiblizginai pas juos. Atsitiktinis auto driver žino tavo namų adresą! Milijonai žmonių? Bet vis atsitrenki į kažką pažįstamą. Ir kiekvieną savaitę atrandi, ko dar nematei :D

 

Įprasta..? Šimto indų kolona su triukšmu (būgnai ir neaiškūs riksmai), lempomis, kuriom šviesti nešamas akumuliatorius, eina palei tavo balkoną. Namai, kuriuose užsiliepsnoja tualetas, nes nebuvus elektrai kažkas paliko degančią žvakę. Kiekvieną rytą į kambarį įbėganti cleaning lady, garsiai šaukianti „How are you?“, nors taip norisi miego.. Auto driver, klausiantis: „Bible?“, kai keliaudamas į darbą sėdi valandos kamštyje su knyga rankose. Sugrįžtant gatvės pardavėjas į tavo auto bando įkišti gigantišką metro dramblio skulptūrą: gal pirkti? Įpranti prie daug ko, bet kiekvienąkart sutinki kažką.. Stebinančio? Ak! Naujųjų metų vakarėlį tenka užbaigti vos po dviejų, nes Land Lord nori miego :) Noriu nustebti!

Gražu, kai sekmadienį su draugais važiuoji prie ežero skaityti sekmadienio laikraščio/knygos prie pilies griūvėsių. Fontanai! Iš balkono į tave žiūri  nustebęs labradoras.

Iš turgaus koskelio nusiperki koldūnų (momos) ir čia pat stovėdamas suvalgai. Ką valgysi vakarienei? Chinese, Thai, Indian, Pizza? Ką veiksi rytoj vakare? Važiuosi motociklu į farm house party, kur lauke nuo žiburių prabangos  ar nuo maisto kvapo apsvaigsti. Nea, gal tik eisiu aplink turgų ir žiūrėsiu, kaip spragsi riešutai/ kukurūzai/ bulvės keptuvėse.

heij, kalėdos - su japoniška vakariene, raudonu vynu (uch, reta Indijoj), christmas carrols, žvakėm ir indiškais smilkalais :) laimėtas pokeris - kažkaip turiu laimingą ranką!!! iš ryto aplankiau pora indiškų bažnyčių - pirmąkart Indijoj! Indai švenčia kalėdas indiškai - muzika ir ugnis. Įsivaizduok tūkstančiai žvakių, kur ne kur žvakės virsta laužais ir minia žmonių..! aplankiau neįtikėtinai gerą modernaus meno galeriją, ko tikrai nesitikėjau po national modern art gallery. Žiūrėk: dhoomimal gallery. O vakar turėjau nuostabią vakarienę Castle 9 ir vis dar tikiuosi dar nuostabesnio savaitgalio :) et, nauji metai! 23 metai! ir tiek daug pasaulio prieš akis! linkiu tau gyventi kiekvieną dieną ir matyti ateitį, patirti ir pildyti svajones! būti savimi ir mylėti!

Ar matei tamsiaveidį senį, išsitepusi baltai veidą, vienoj rankoj nuolat barškinantį skambaliuką, kitoj laikantį kibirėlį, nuolat spiegiančiu balsu šaukiantį Cho Cho Cho, bėgantį paskui tave taip, kad pasijustum esanti prastam siaubiake? :D

Lemputės ant namų užsilikusios nuo eilinės indiškos šimtosios šventės arba eilinių vestuvių? Spalvų tiek pat kiek ir buvo: iš tūkstantis ir vienos nakties. Gal daugiau. Magija? Kažkaip įpranti prie visko.

Uch, kaip myliu kalėdas ir et, kaip gaila, kad turėsiu kalėdas be sniego. Tikiuosi, kad bent senis šaltis neužmirš manęs..tik kad židinio neturiu pro kur jam ateiti. Sekmadienį su Kirsten išvažiavom ieškoti kalėdų parduotuvės į Khan turgų – apytuštis. Gatvėj du berniukai žaidžia kriketą ir vis baisu, kad pataikys kamuoliuku į galvą. Dvi panašios viena į kitą kalėdų parduotuvės su hindi dievų užuominomis. Nusiperkam kankorėžių – nerealiai brangūs, net nepagalvotum, kad taip galėtų būti, Classic Christmas Songs CD, nes ne Classic – su hindi muzikos užuomazgomis, ir dar kelis tikrų kalėdų atributus. Vakare uždegam pirmą advento žvakę ir Kirsten sušoka kalėdų šokį grojant Tatcu.

Funny dance :)

Hmm.. Kokia turėtų būti gera diena? :)))) Kažkas panašaus į pirmą „gyvą“ kriketo matchą, po kurio pirmąkart ragauji kulfi – ledų su makaronais!!!

Kriketas vienas nuobodžiausių žaidimų, kuris tęsiasi apie savaitę po septynias valandas per dieną!!! Bet kad ir neištverčiau visos dienos – pirmas kartas neeilinis – ypač kai niekaip negali susigaudyti taisyklėse, tuo labiau kai jas bando išaiškinti indas ir dar bosas: score, batsman, wicket ir pan. Ohohoij :) Po pusvalandžio supranti, kad nieko nesupranti ir išvažiuoji ieškoti kulfi :) valgyti ledus su pistacijom ir makaronais, panašiais į japoniškus spaghetti, gatvėj tarp penkiasdešimt pietaujančių indų yra nerealu:) norėčiau tai pakartoti :)))

Indai turi nerealių tradicijų. Kai kurios yra tikrai linksmos :) Per pirmą indišką gimtadienį, kai visą švenčiančiojo veidą 24:00 ištepliojo tortu, niekaip negalėjau suprasti, kaip švenčiantysis galėjo šypsotis :)))

Vakar atėjo mano eilė!!! Vau, ofise buvau ištepta šokoladiniu tortu:) Saldu

Nenormali diena, kai pradedi darbą devintą ryto ir baigi prieš vienuoliktą vakaro. Čia daugiau nei 13 valandų? Hmmm.. Vis dėlto, nusipelniau vakarienės restorane - vištienos steikas indiškai (ir kaip bossas sako - tokį tik Indijoj gali paragauti - juk indiškai :))

18:12 Paliekam ofisą (aš ir vokietis). Šiandien vienos kolegės gimtadienis, tai kažkodėl visi baigia darbą anksčiau. Lengvai pasigaunam auto (dar šviesu).

19:00 Namie iš devynių vienas stažuotojas (slovakas). Šiandien jautėsi prastai tai sugrįžo namo anksčiau. Vėliau parvažiuoja ir vokietė.

20:00 Keliaujam į Beer&Liquor shop. Nusiperkam alaus ir Romanov.

20:30 Pradedam ruošti vakarienę: cottage cheese with lady fingers and so on.

21:00 Dabar visi: vokietis, aš, vokietė, du japonai, slovakas, britė. Skanu

22:00 Atvyksta du indai su Romanov.

22:30 Plepam ir šokam. Su vokiečiu gavom sms‘us iš vietinio dj, kad jei atvyksim iki 24 h į klubą, pateksim nemokamai.

23:10 Turim išvykti. Vokietis, vokietė, aš, britė ir slovakas.

23:40 Prie Decibel mūsų laukia du vaikinai: iš kenijos ir nigerijos.

23:50 Šiandien klube galima pajudėti. Nekenčiu, kai iš visų pusių stumdosi. Smagu. Klube susitinkam olandą su prancūze, olandą su belgu, dar vieną vokietę, dar vieną belgą ir t.t.

1:00 Šokam. Alus – 250 rupijų. Neperku.

2:00 Šokam.

2:10 Su vaikinu iš nigerijos einam į šalia esantį Soho. Juodaodžių klubas. Prie įėjimo girdėti vien tik fuck. Prisėdam ant fotelių ir laukiam, kol prie įėjimo aprims.

2:30 Įeinam į klubą. Nemokamai.

3:30 Pabaiga

3:50 Sugrįžtam į Decibel

4:00 Pabaiga

4:10 Laukiam prie viešbučio. Namo pasiimam taksi už 150 rupijų. Vokietis, britė, vokietė, olandas, aš, slovakas

Kažkaip sunku patikėti, kad 18 milijonų mieste gali netikėtai susitikti pažįstamą. Minios žmonių, sunku praeiti gatvėmis, tuo labiau pravažiuoti, n asmenų šeimos, vaikai, šunys, karvės..

 

Ketvirtą valandą nakties autorikša važiuojam kažkur bandydami atrasti savo būstą. Nei vieno žmogaus, pora šunų šlaistosi aplinkui ir staiga sužiba dvi akytės. Hmm.. Pažįstamos.

 

Kitąsyk CP. Einam su draugu, aplink minia. Ir priešais vėl tos pačios pažįstamos akytės.

 

Dar vienąsyk darbe. Kolega vokietis važiuoja į susitikimą. Po jo sugrįžta visas patenkintas: indas, su kuriuo turėjo susitikti, dešimt metų gyveno tame pačiame kelių tūkstančių gyventojų Vokietijos miestelyje kaip ir jis.

 

Prie beužsidarančio klubo, į kurį atėjom per vėlai. Pradedam kalbą su keliais indais apie tai, kurie klubai dar yra atidaryti ir įpusėjam tuo, kad vienas indas yra mūsų įmonės klientas.

Uch, jei rašyti tai rašyti :) Indai ne tik spokso, bet ir atsimena

 

Šiandien mano kolega vokietis po darbo susitikimo nutarė nusipoliruoti batus šalia mūsų ofiso. Batų poliruotojas buvo sužavėtas, bet vienintelis jo klausimas hindi-kūno_kalba buvo: kur mergaitė (dviem rankomis nupiešiama moters figūra ore), kuri dirba su tavimi (pirštas į mūsų ofisų pastatą) ir kuri yra graži (nykštys iškeltas į viršų)?

„Šiek tiek“ norint aprašyti, kaip indai dirba, reiškia „Nieko“. Jie SKIRIASI nuo europiečių. Ir dar kiekvienas iš jų turi savo keistenybių: vienas nieko neveikia, bet visada skundžiasi, kad turi per daug darbo, ir visada yra pavargęs, kitas nuolat laido juokelius ir pan.

 

Pirmosiom dienom darbe jaučiausi kaip indiškoj gatvėj. Visiškai nėra taisyklių, nesuprasi kas kur bėga ir kodėl, nuolat kas nors atsitrenkia į ką nors, bet niekaip nesusišneka. Ir vis baisu, kad tuoj būsi partrenktas šitoj maišalynėj. Aišku, kiekviena įmonė yra skirtinga, bet kaip supratau, yra bruožų, kurie kartojasi kiekvienoje. Galėčiau prirašyti apie lyčių skirtumus, bet dabar apsieisiu be to. Tai vat, šiek tiek samprotavimų (tikiuosi jie nors kiek atspindi tikrovę :D, nors ką čia gali sakyti)  po mėnesio darbo Indijoje.

 

Jie dirba šiandienai. Jei ir turi planą rytojui, kitą dieną jis bus arba apverstas aukštyn kojom, arba nebeliks net jo pėdsakų. Todėl jie neplanuoja per daug. N milijonų šalyje daug kas priklauso nuo žmonių, o kai viskas paremta žmogumi, niekada nežinai kas gali jam nutikti ateinančią dieną. Be to, indai gyvena šia diena ir jie neturi vidinio stūmoklio žiūrėti į ateitį. Kad turėsi susitikimą gali sužinoti 5 minutės prieš jo pradžią, o nuvykti iki susitikimo vietos reikia mažiausiai 15 min.

 

Jie nuolat pučia burbulus. Tavo klientas vertas 300 000 rupijų, ne jis vertas – 3 000 000. Tu kažkada dirbai reklamos agentūroj, ne – tu vadovavai Pirmai Tarptautinei Reklamos Agentūrai Indijoje. Reikia surinkti duomenis – tai vadinasi analize. Įmonė turi 15 analitikų, bet juk kiekvienas iš jų dirba už penkis, reiškia čia dirba 75 analitikai. Kažkada turėjot klientą ne iš Indijos, reiškia jūs esat tarptautinė kompanija. Reikia atlikti smulkų darbelį, bet taigi tai metų projektas!

 

Jie visi yra vadovai. Kadangi daugelis indų, kurie dirba ofisuose ir kurie patys nėra tarnai, turi tarnus namie, jie įpratę vadovauti. Kadangi daugelis iš jų yra įsakytojai iš prigimties, jiems sunku suprasti, kad jie ko nors nežino, ir dar sunkiau jiems yra paklausti. Jie įpratę įsakyti, o ne prašyti. Suvaldyti minias tarnų, patarnautojų, eilinių darbuotojų, vadybininkų nėra lengva. Jie nėra orientuoti į žmogų, nes žmonių čia yra per daug ir jie gali būti lengvai pakeisti kitais. Vis dėlto, tai šiek tiek keičiasi ir šiandienos „Times of India“ aptikau straipsnį koks svarbus kompanijoje yra žmogus.

 

Vis dėlto.. žmonių čia yra per daug. Parduotuvėj, kurioj tikrai užtektų vieno pardavėjo, stovi mažiausiai keturi, vienas paima pinigus, antras suveda duomenis į kasos aparatą, trečias sudeda prekes į maišelį, o ketvirtas stovi šiaip sau. Galbūt jis moka angliškai pasakyti „labas“? Kompanijoj, kurioj dirba penki žmonės, gali būti trys tarnai ir tai nieko nestebina.

 

Bet kad ir iš kurios pusės žiūrėtum, be pačių indų pagalbos būtų sunku suvaldyti šitą indišką maišalynę. Jie auga visiškai kitokiomis sąlygomis su savo pasaulėžiūra. Vieni yra įpratę įsakyti, kiti paklusti. Ir visi tuo patenkinti. Bet su laiku pradedi perprasti kas yra kaip ir kodėl yra taip, o ne kitaip. Jie turi kažkokią savo vidinę sistemą ir jų ekonomika yra viena didžiausių bei ..ups.. greičiausiai augančių pasaulyje. tiesa juk

“Oh, po savaitgalio taip norisi numigti, ypač kai ką tik po pietų. Indiškam restoranėly valgiau kinietišką patiekalą. Spėkit, ar labai skanu buvo? :) Ech..

 

Bet užtat turėjau delhišką savaitgalį. Trys klubai per dvi dienas. Viename klube 70 proc. juodaodžių, kituose 70 proc. europiečių, ot..“ – parašiau pirmadienį ir neužbaigiau.

 

Turėjau dvi dienas darbo iki kaklo ir vakarais, kai kas nors paklausdavo, kaip praėjo diena, tik delnu perbraukdavau kaktą :D Uch.

indai taip mėgsta išpūsti viską :) kainas, šventes, gandus ir žinoma skandalus!

Prieš porą savaičių visi laikraščiai buvo įsikandę dengue fever - "viskas dabar visiems galas", dabar t.y. šiandien visi laikraščiai pilni nuotraukų ir straipsnių apie streiką - laužai, degantis autobusas, ir policininkas besivejantis streikuotoją, bet kotais abu šypsos iki ausų:) et, aš vis dar nelabai suprantu dėl ko tas streikas. Guilty me - reikės pagaliau išsiaiškinti, o taij visi man aiškina skirtingas versijas :D

ahum, tris dienas buvo uždarytos parduotuvės mūsų rajone, bet kad kokie nors laužai ar kas nors panašaus - nea - to nė iš tolo nebuvo :) bet užtat didžiulis pasirinkimas autorikšų, o tai taip gerai, nes dažniausiai rytais renkamės ne mes, o autorikšos mus :) taij vat, indai linkę skippinti darbą, jei tam yra nors menkiausia priežastis. Lucky we - daugiau auto :)

Uch, rytoj važiuoju į Rishikesh – vietą, kurią savo meditacijoms pasirinko Beatles ir Kate Winslet (gražus derinukas:). Šešios valandos autobusu nežada nieko gero – et. Be to, autobuso sėdynės, sako, būna plastmasinės, o važiuojam naktį!!! Ir vėl negalėsiu išsimiegoti:))

 

Leisimės Gangu (tikras rafting!!!), bet žadu sugrįžti su sveikom kojom ir rankom :) uch

Kadangi esu kavos gėrikė (ar bent jau ja buvau:) pirmom dienom vos galėdavau neužmigti dienos vidury, kadangi čia kava visiškai kitokia.

 

Kai paprašiau pirmąją savo kelionės dieną kavos, gavau didelę stiklinę šalto pieno su kavos milteliais ir ledukais. Vėliau pradėjau prašyti karštos kavos – gaudavau pieno spalvos kaštą gėrimą. Tada pradėjau prašyti juodos kavos – gaudavau arbatos spalvos karštą gėrimą. Pradėjau prašyti stiprios karštos juodos kavos. Iš pradžių situacija liko beveik nepakitusi. Kai kompanijoj tarnas įprato, kad aš tikrai noriu stiprios kavos, pradėjau gauti labai silpną kavos gėrimą:)

 

Indijoj jie turi tik tirpią kavą, ups. Tikros kavos puodelį gali nusipirkti specialiose kavinukėse. Et.

 

Vis dėlto dabar geriu tik baltą indiškai silpną kavą su daug cukraus. Indijos įprastąją:)

 

Et, gerai mano širdžiai :)

“Mano dėdė baigėsi vakar”. Iš pradžių nesupratau apie ką kalba mano bendradarbė. Bet po kelių sekundžių susigaudžiau, kad vakar mirė jos dėdė. Kadangi induistai tiki reinkarnacija ne visi iš jų vartoja žodį mirtis. Hmm.. Taip žymiai lengviau suprasti netektį, tikriausiai. Nors metai po artimo žmogaus mirties/netekties/baigties jie negali švesti jokių švenčių. Nežinau, kiek jie to laikosi, kiek ne, bet taip turėtų būti. Kadangi indai turi daug brolių-sesių-tetų-dėdžių-anūkų-vaikų jiems mirtis šiek tiek labiau artima. Jie neturi ilgo atsisveikinimo ir reinkarnuoja mirusįjį dažniausiai jau kitą dieną, tai turi būti atlikta po saulėlydžio. Nors girdėjau, kad kai kur indai ilgai gedi, neina į darbą ir pan., bet ką aš mačiau buvo visiškai kitaip. Per mano darbo mėnesį mirė dviejų bendradarbių iš septynių artimieji. Jau tą pačią dieną po kremacijos jie buvo darbe. Hmmm..  

 

Užrašas ant dantų pastos: 100 % vegetarian

:)

Indai yra pamišę dėl ryškių „gražių“ spalvų. Vakar mano laptopui nupirko pelę: visi buvo sužavėti – bordo violetinė su ryškiu šviečiančiu mėlynu mygtuku :) promotinam gėrimą sportui geltonos ir mėlynos spalvos. Spėkit kurį renkasi? :) Ahum.

 

Indija nerealiai spalvota. Dievinu sarius, ryškias vaisių ir maisto spalvas, papuošalus ir ryškų makiažą. Netgi auto geltonai žali. Spalvota:)